|
|
TANZANIJA
2004/06/26 |
Linksmos dienos pas mergas Musomoje |
|
I Musoma atvaziavau is Kisumu Kenijoje. Pastarosios salies puseje iki 200 km sienos gana sekmingai tranzavau, o, kaip iprasta greitai, kirtes valstybiu siena sedau i autobusa uz 1 EUR su kuriuo bildejau apie 80 km. Galiausiai, paskutinius 20 km atvaziavau sededamas dideliame dzipe, kuri vairavo amerikietis, save laikantis Tanzanijos gyventoju.
Nors tai buvo tik treciadienis (birzelio 23 d.) taciau bankas nuo 16:00 jau buvo uzdarytas, bet kazkokiu tai budu reikejo susisiekti su Frederika ir Agnieshka, kurios Musomoje savanoriauja mazoje privazioje mokykleleje.
Susiradau mobiliu telefonu parduotuve, kurioje nusiderejes uz 5 dolerius gavau startini mobilaus telefono SIM korteles paketa. Zodis “nusiderejau” sioje vietoje galbut nelabai tinka, nes is tikruju, mano paduoti 5 doleriai buvo verti 5500 Tanzanijos shilingu (TSh), o pats SIM korteles paketas kainavo tik 5000 TSh. Na bet mano atveju, kai nebebuvo galimybes ishsikeisti pinigu banke, tai buvo labai neblogas variantas isnaudoti mazas doleriu kupiuras, kurias turiu butent tokioms situacijoms.
Galiausiai susiskambinau su merginomis ir susitareme susitikti 18:30, t.y. po geru dvieju valandu. As sugebejau prasibastyti gal tik 45 minutes, nes nelabai buvo kur ten vaikscioti, todel ir vel sugrizau prie to pacio banko, kuri jau pazinojau. Nusprendziau kad laukti prie banko bus tam tikra prasme saugiausia ir jaukiausia, nes ten zujo pora apsauginiu. Toje vietoje sedejau virs valandos, todel vietine fauna ranku mostais ir veido israiskomis is tolo pradejo manes net neklausineti ka gi as ten veikiu salia banko sededamas ant kuprines. As, zinoma, paslapties neisdaviau, nes taip, mano manymu, as tik nukreipciau situacijos eiga savo nenaudai.
Artejo puse septyniu, bet mergos nesiteike rodytis. Be to, pradejo temti, tai as pasiemiau kuprine ant peciu ir atsistojau arciau pastato, kad butu saugiau :) Tada teko proga susipazinti ir su apsauginiu (tiksliau pasakius, cia apsauginiu “teko proga” susipazinti su manimi…), kurio veidas svytejo, lyg as buciau pirmasis baltaodis kada nors istares zodi adresuota buten jam. Jis zinoma susidomejo ka gi as veikiu cia prietemoj. Paslapti ishdaviau. Tada jis labai norejo suzinoti mano varda. Kai pasakiau kad esu Augustas, jis pasake “I am Mister Jim”. Na, jei mister, tai mister… Tai nejuokai, visoje Tanzanijoje zmones mielai save pristatineja misteriais, o taip pat ir kitus vadina misteriais… Tame tarpe ir mane. Noredamas save pralinksminti, Tanzanijoje kartais tiesiog taip ir prisistatydavau - “I am mister Augustas” (“Esu misteris Augustas”).
Veliau ishaishkejo, jog Frederika ir Agnieshka turejo aplankyti kazkokia tai moteriske, ko pasekoje susitikimo vietoje jos pasirode apie 19:20.
Tik mane pamaciusios jos pradejo uzhti atkreipdamos aplinkiniu demesi. O uzhee, nes stebejosi koks as esu rudas… Nebe baltas, o rudas!
Merginu gyvenama vieta pasirode esanti labai nebloga - pirmiausia yra tvora, o jos aptvertoje teritorijoje - du namai. Viename is ju gyvena seimininkas su seima, o kitame - berods du buteliai nuomotojams. Viename is tu buteliu ir gyveno Agnieska su Mini. Ju butelis turejo du kambarius ir vonia tualeta. As savo guoli isitaisiau viename kampe ant grindu. Tiesa, ta visa dvieju namu teritorija yra zinoma saugoma sargo, tokio seno seno sargo. Jei mes i namus pargrizdavome gana sutemus, kartais tekdavo saukti iki tokio lygio, kad kas nors is seimininko namo prabunda ir isejus i lauka pabaksnoja sargui i sona, mazdaug, kelkis sarge, niemiegok - ileisk jaunima pro vartus. Tada tas senas sargas atlinguoja lyg butu nepatenkintas, prasisega striuke, uzgriebia ant kaklo prirista rakta ir, galiausiai, atrakina spyna. Mes pasakome aciu aciu, o tas tik murmteli kazka lyg patenkintas, lyg nepatenkintas…
Merginos dar pirma vakara kazka uzuominom kalbedamos prasitare, kad rytais jos turi nuostabu vaizda pro langa, taciau nedetalizavo. Ir is tikruju, rytais pasitinkantis Viktorijos ezeras, ir tik ezeras vertas dvigubai daugiau nei tu 25 doleriu per menesi, kuriuos jos moka uz busto nuoma. Viktorijos ezeras ir “stipruolis” sargas, tai dar ne visos to namo subtilybes. Kitoje gatveles puseje yra sarvojimo sale, is kurios beveik kas antra ryta gali girdeti seimos draugo netekusiu moteriskiu ir vyriskiu raudojimus bei verkslenimus. Beveik kaip kad kates miauke savo rujojimo metu lietuvisku daugiabuciu namu rajonuose…
Tuo metu kai sveciavausi, merginos dar tik buvo pradejusios pirma savanorisko darbo savaite mazoje mokykleleje. Todel pati pirma mano viesnages ryta (birzelio 24 d.) prisijungiau prie ju keliui i mokyklele. Ta vieta pasirode besanti kitame miesto gale, todel tenka prasieiti minimum pusvalandi. Mano drauges prashe manes labai nesijuokti, kai tik ateisime i mokykla. Ta mokykla vadinasi PEDGO (People’s Education Group). Gal vadinsiu kaip ir pradejau - mokyklele, nes tai tik vienas mazas pastatelis, su dviem kambariukais. Pirmas kambariukas, gal 6 kv. metru, tipo ofisas, o antras, dvigubai didesne patalpa - klase, talpininanti kokia dvidesimt mokinuku. PEDGO mokyklai vadovauja i pensija pries kelis metus isejes Joligar, gal tiksliau Mister Joligar, kaip kad megsta jie cia visi vadintis. Praejus gal dviem savaitem po mano vizito Musomoje, merginos man rashe, jog tas Joligar pradzioje labai daug prisimelavo, pasirode kad PEDGO nera mokykla vaikams kurie nesugeba susimoketi uz ishsilavinima valstybineje mokykloje, kaip kad buvo teigiama pradzioje. Be to, merginos irode, jog PEDGO nera nepelno siekianti organizacija, kas priestarauja informacijai kurios pagrindu buvo nuspresta siusti savanorius i sia mokyklele. Nors Mister Joligar vadina savo mokykleles mokytojus savanoriais, is tikruju jiems moka po 10 euru kas menesi. Is to seka, jog is Europos atvykusios savanores-mokytojos mokyklos direktoriui Mister Joligarui tik padetu sutaupyti tuos 10 euru nuo kiekvieno mokytojo, kuri galiausiai pakeistu nemokamai dirbancios merginos… Na, bet tai informacija apie kuria mano vizito metu nezinojau nei as, nei Agnieshka su Mini. Grizkime i mokyklos ofisa!
Ofiso kamabriuke stovejo stalas su dviem kedem. Ant stalo buvo padeti du, is standaus popieriaus suklijuotos pailgos dezutes, kur ant vienos is ju buvo uzrashytas Agnieshkos, o ant kitos - Frederikos vardai. O ant salia stovejusio puse stalo su viena kede, gulejo tokia pati dezute, kur ant skirtingu sieneliu buvo uzrashyti mokyklos direktoriaus bei pagrindiniu mokytoju. Mazdaug, jei prie to pusstalio atsiseda mokytojas Augustas, tai ta dezute paverti taip, kad priekyje matytusi uzrashas “mokytojas Augustas”.
Pamacius toki “ofiso” vaizdeli pagaliau supratau, kodel merginos prashe labai nesijuokti… As aisku tvardziausi, taciau buvo labai sunku… Ypac po to, kai mums trim iejus i klase su dvidesimt mazu tauskanciu vaikuciu, visi jie atsistojo ir mokytojos vadovaudami garsiai pasisveikino “Good morning Sir, Good morning Madam”… Ir tai dar buvo nepabaiga, Mr. Joligar liepe vaikams padainuoti PEDGO mokykleles himna…
I PEDGO vaikai ateina, kaip supratau, trim, o gal keturiais blokais, t.y. trys-keturios skirtingos klases - du blokai ryte ir vienas-du blokai vakare. Ta ketvirtadienio ryta, kai lankiausi ir as, vaikai buvo mokomi anglu kalbos ir matematikos. Ta pirma savo darbo savaite Agnieshka ir Mini kol kas tik sededavo klases gale ir stebedavo mokymo metodika. Taip pat taisydavo klases darbus. Tarp tu taisytoju buvau pripaishytas ir as. Kaip matematikos “ekspertas” turejau rashyti naujas uzduotis pratimus jau ishsprendusiems mokiniams. Ta karta jie mokesi dvieju skaiciu daugybos. Tarp visu vaiku pasitaike du genijai, kuriems uzduotis vis sunkinau ir sunkinau, kol galiausiai, jau kitos dienos ryte jie sugebejo dauginti du penkiazenklius skaicius. Zinoma, abiems jiems prireike siek tiek laiko, kol pagavo dauginimo logika, taciau veliau klaidu praktiskai nebedare. Man net atsibodo kai jie kas penkias minutes atbegdavo prashyti nauju skaiciu sudauginimui… Uz ju geniskuma idaviau po VILNIAUS atvirute, su angliskai uzrashytu pagyrimu “labai geras mokinys!”. Paraleliai nuo mokiniu, dauginti du skaicius mokiau ir Mini, kuri buvo visishkai uzmirshus to ka pries keliolika metu ishmoko Vokietijos mokykloje. Mini turejo pasistengti, nes man isvaziavus jis vis tik turejo pratesti mano, kaip didzio matematiko, misija toje mokykloje. VILNIAUS atvirutes Minei nedaviau… Nera cia ko.
Merginos mieste turejo drauga - lenka kuniga, pas kuri i svecius nusibeldeme viena is vakaru. As, zinoma, buvau kiek nustebes, kai pamaciau kokiomis salygomis jis ten gyvena - DVD grotuvas, didelis plokscias televizorius, kruvos DVD filmu, kompas su prichindalais, ir galu gale pats namas buvo dvieju aukstu, o gyvena jie ten atrodo tik tryse - kunigas ir du juodukai. Vienas is ju - busimasis kunigelis, o antrasis, gal siaip patarnautojas. As ir Mini buvome kiek nustebe, kaip zeminanciai lenkas elgiasi su kitais dviem savo gyventojais. Mazdaug, sedejom salone, ziurejom telika, gerem sultis, vyna ir kas norejo - gardinomes prancuzisku pelesiniu suriu. Kai lenkas kunigas sugalvojo nueiti i kita kambari pabrausinti interneto, vienam is juoduku jis liepe atneshti suri i ta kita kambari… Veliau, as pradejau mastyti, kad bunant pasiturinciu baltuoju Afrikoje, kitaip elgtis su juodukais ir nesigauna, nes jie patys i baltaji ziuri is apacios. Nors, is kitos puses, juk visokiu zmoniu buna… Po to vizito Mini su Agnieshka jau taresi, kuri is ju uzklaus to lenko kodel jis taip negraziai elgiasi su savo sugyventiniais. Kaip man rashe Mini praejus keliom savaitem po vizito, tas kunigas su ja net nustojo kalbetis… Matyt, Mini vis tik uzklause jo tu “ashtriu” klausimeliu…
Penktadienio ryta PEDGO mokykleleje buvau lyg susitares destyti geografija, taciau pries tai matematika mokes mokytojas taip isijautes aiskino savo dalyka, kad uzsitese jo pamoka daugiau nei valanda, mano geografijai praktiskai nepalikdamas vietos. Baigesi tuo, jog vis tiktai ishsitraukiau pietines Afrikos kontinento dalies bei maza spalvota Europos zemelapius ir su vaikais pabendravom apie 10-15 minuciu. Na, as pradzioje isivaizdavau, kad bus aktyvus bendravimas, nes prie tokios mokymo metodikos pripratau Danijoje. Taciau su lig kiekviena sekunde vis aiskejo, jog is mokiniu puses aktyvumo nebus.
Pirmiausia norejau patikrinti vaiku zinias apie savo shali - Tanzanija. I klausima, kiek ju gimtine turi saliu-kaimyniu, viena mergaite gana tvirtai atsake - “dvi”. Na, veliau jiems vargshams paaiskinau, jog Tanzanija vis tiktai ribojasi su astuoniomis valstybemis - Mozambiku, Malaviu, Zambija, Kongu-Zairu, Burundziu, Ruanda, Uganda ir Kenija. Sios salys turejo baisiai nuvilti ta vaikigali, kuris bande speti, jog Somalis irgi yra kaimynas… Kiek linksmiau, bent jau man ir mano draugems, buvo tada, kai ishskleidziau spalvotaji Europos zemelapi. Be abejo, parodziau mano, Mini ir Agnieshkos gimtasias salis, miestus, bei papasakojau kur yra Skandinavija, kur ex-Sovietu Sajunga, kur dabartine Europos Sajunga ir panasiai… Visi vaikai, tame tarpe galima sakyti ir Misteris Joligar, ishsizioje, lyg pirma karta girdetu, klause mano pilamu faktu. Buvo kiek netiketa, bet beveik viska jie visi girdejo pirma karta… Vienu momentu paklausiau, ar zino jie kur yra Portugalija. Buvo mirtina tyla. Kai uzsiminiau, jog siuo metu vyskta ten Europos futbolo cempionatas, trecdalis vaiku is karto puole rodyti i kairini zemelapio kampa - ten kur ir buvo Portugalija. Kai prasitariau apie Europos Sajunga, pajutau lyg buciau i vaiku darza nei ish sio nei ish to imetes elektrine zoliapjove, su kuria niekas nezino ka daryti, nes niekas nezino kas tai yra… Zodziu, neatrode kad kas butu girdejes apie Europos Sajungas Europoje. Teko greitai gelbeti situacija, ir zodi perdaviau jau seniai ES esanciai Frederikai, kuri kaip zinia yra vokiete. Pats vargu ar buciau taip idealiai kaip Mini paaiskines ES teorija. Buvo siek tiek nuostabu, kai Misteris Joligar ant mazo popieriaus lapelio puldavo uzsirasineti idomiausius is manes isgirstus geografinius pavadinimus, tokius kaip Skandinavija, Baltijos valstybes. Arba kai Mini keliais sakiniais aiskino kas tai yra Europos Sajunga, su lyg jos zodziai “politine sajunga”, Misteris Joligar irgi patyliukais atkartojo “politine sajunga” ir kruopsciai uzsirashe si jungini ant savo popiergalio…
Vaiku uzklausiau, ar zino jie kur bus siu metu Olimpines Zaidynes, taciau is ju reakcijos supratau, kad reiketu pirmiausia papasakoti, kas gi yra tos Olimpines Zaidynes… Taciau neturejau tam kantrybes, tiesiog parodziau zemelapyje i Graikija ir pasakiau, kad “Zaidynes bus Graikijoje”. Reikejo taisyti situacija ir tikedamasis juos visus sudominti, paklausiau ar zino jie is kur yra kilusi Pica ir Spageciai… Deja, atrodo tai buvo dar vienas mano fiasko... Noredamas save itikinti, kad jie manes tiesiog neisgirdo, as paklausiau “ar zinote kas yra Pica ir Spageciai?”. Visu ten esanciu vaiku ir nevaiku reakcija lyg ir sufleravo, kad nieko jie nezino… As is nuostabos nesusilaikiau ir girdimai retoriskai paklausiau “Nezinot?…” Is sito momento veliau labai juokesi Agnieshka… Nu bet ka as galiu padaryti, kai 10-ies minuciu kiekvienos sekundes begyje susiduri su zvilgsniu “apie ka tu cia?”. Tuo momentu teko trumpai paaiskinti kas ta Pica, kas tie Spageciai, ir galu gale pirstu bakstelti i Italija, kuri ryskiai nieko niekam nesake… Be abejo, Misteris Joligar nepamirso pusbalsiu pralementi tai ka uzsirashydavo ant popiergalio “pica… spageciai… italija…”. Mano fantazija baigesi tuomet, kai pristaciau vaikams kelias zinomiausiu Europos valstybiu sostines - Londona, Berlyna, Paryziu… Pastaraji kaip ir dauguma Europoje, pavadinau meiles miestu, vildamasis, kad nors apie tai tie mokinukai yra girdeje… Bet deja… ir vel praloshiau…
Kad ir kaip netiketai pasisuko ta geografijos “pamoka”, direktoriaus Joligar paliepimu vaikai choru pasake “Thank you”. Man beliko nuleisti galva, nes pasijutau netinkamas Afrikai geografijos mokytoju.
Penktadienio popiete as likau sedeti namuose, o merginos nuejo i susitikima su Musomos mokytojais ir ivairiausiu mokyklu. Is tikruju ta popiete PEDGO ivyko tai kas neturejo ivykti, o gal tiksliau neivyko tai kas turejo ivykti. Dar prie atvykstant i Tanzanija, Frederika ir Agnieshka, nusiunte PEDGO direktoriui savo darbo plana. Jis, savo ruoztu, ta darbo plano eilute, kurioje buvo parashyta, jog merginos nores bendradarbiauti su mokytojais is kitu mokyklu, suprato kaip merginu nora vykdyti apmokymus miesto mokytojams. Taip interpretaves, Misteris Joligar pries kelis menesius apejo visas Musomos mokyklas ir surinko beveik simta parashu tu mokytoju, kurie susidomeje dalyvauti apmokymuose. Butent penktadieni po pietu ir turejo suguzheti visas tas pusshimtis ir daugiau miesto mokytoju i pirma susitikima su merginomis is Europos. Kadangi dar pries ta susitikima, merginos Joligarui paaiskino, jog tera baigusios arba bebaiginejusios universiteta, ir butu labai kvaila daryti apmokymus mokytojams su keliu, ar net keliolikos, metu darbo stazu. Identifikaves nesusipratima, PEDGO direktorius puse dienos ruoshesi per generalini susitikima atskleisti realia situacija.
Merginoms grizus, man labai idomu buvo kuo gi baigesi tas susitikimas. Ogi baigesi tuom, kad i sutarta vieta sutartu laiku atvyko vos 2 zmones, nors Misteris Joligar i salia mokyklos esanti maza kiemeli is klases buvo isgrudes visus suolus ir kedes, kad susesti galetu kuo daugiau zmoniu… Situacija turejo atrodyti komiskai…Ne veltui merginos krykstavo visa vakara. Prie visu dziaugsmu dar pasakojomes kaip juokingai mieste mus bande kalbinti mazi vaikai. Pavyzdziui, pora kartu Musomoje pro sali einantis vaikais man ir sako “Hello! (arba Good afternoon) What is my name?” (Labas. Koks mano vardas?). Retkarciais vaikai bando ispesti pinigu su atkishta ranka grubiai sakydami “money, money”, o ta karta Musomoje pasitaike vienas, kuris atkishes ranka sako “Give me my money…”. Be piniginiu reikalu, merginoms vakare einant namo “mandagus” vaikai sakydavo “Good morning, Mister!” (Labas rytas, misteri!). Nu ir kaip gali nesijuokti is tokiu nesamoniu?
Sestadieni nusprendziau nusipirkti bilieta vakariniam autobusui i Arusha - miesta siaures rytineje Tanzanijos dalyje. Tiesa pasakius, paskutine valanda gailejausi kad jau turiu autobuso bilieta, nes uzsimaniau su linksmomis merginomis pasibuti dar bent diena. Taciau keisti bilieto datos be papildomo uzmokescio (50% nuo sumos) buvo nebegalima…
Agnieshka ir Mini mane palydejo su baltomis nosinaitemis… Kita karta jas pamatysiu tik ateinanciais metais - pavasariniame seminare savanoriams, kur dalinsimes ispudziais is savanoriavimu besivystanciose salyse. |
|
|
|
|